švintukas

ךvintùkas (l. świntuch) sm. (2) Brt, Br, Alk, Lkš, Slv kas nederamai elgiasi, begėdis (ppr. apie vaikėzus): Švintùkas tas jų vaikinas – metė tarnybą i parvažiavo ant motinos galvos Jrb. Cit, švintùk, ba kad duosiu mastu! Plv. Eik tu, švintùke, kas gi teip daro! Pkr.